kryžiaukos

×kryžiáukos sf. pl. (1) 1. sukryžiuoti, suramstyti pastoliai (statyboje): Per upę matyti naujai statomo tilto kryžiaukos A.Vencl. Pirmiau kluonus statydavo iš medžių, o dabar tik kryžiaukos medžio, o prie jų prikaltos lentos Kt. 2. vieta miške, kur susikerta linijos (spindžiai), sudarydamos lyg kryžkelę: Ties kryžiáukom vidurys girios Krsn. 3. tokia gyvulių liga: Jei teliukas serga kryžiaukomis, tai reikia tris sykius per lanką perkišti ir tas lankas sulaužyti, atžagaria ranka numesti – teliukas sugis TŽIV488.